astronomijos megejams

Paaiškinimas: Kaip susidarė tokia kometos SVAN (SWAN, sutrumpinta iš Solar Wind Anisotropies) uodega? Ši nuotrauka fotografuota praeitą savaitę iš Kalifornijos, JAV. Praeitą mėnesį netikėtai nušvitusi ir tapusi matoma net ir paprasta akimi, dabar kometos joninė uodega plaikstosi tarsi vaiduokliškos draiskanos. Joninę uodegą sudaro jonizuotos dujos, kurias jonais paverčia stipri Saulės ultravioletinė šviesa, ir stumia tolyn Saulės vėjas. Pats Saulės vėjas, išskaptuotas sudėtingo ir nuolat kintančio žvaigždės magnetinio lauko, taip pat turi nevienalytį pavidalą. Vėjo pučiama kometos uodega, atsigręžusi tolyn nuo Saulės, atrodytų, tarsi vilnija keisdama išvaizdą. Žydra uodegos spalva atsiranda, kai joje skriejantys viendeginio (anglies monoksido, liet. smalkių) atomai vėl atgal prisijungia elektronus (rekombinuoja) ir išspinduliuoja melsvą šviesą. O kometos skraistę žalsvai nudažo nedidelis kiekis ciano molekulių. Ši savaitė – geriausia proga šiaurinio Žemės pusrutulio gyventojams vis dar suspėti išvysti gęstančią tarpplanetinę klajūnę. Kometa SVAN jau praskriejo pro Žemę ir Saulę, ir išblės toldama į neaprė



piamą tuštumą tarp žvaigždžių.

Paaiškinimas: Nedaug kosminių vaizdų taip žadina vaizduotę kaip Didysis Oriono ūkas - milžiniškas žvaigždžių lopšys maždaug už 1500 šviesmečių nuo mūsų. Dar žymimas M42, ūkas matomas ir paprasta akimi, tačiau ši infraraudonoji nuotrauka iš Spitzerio (Spitzer) kosminio teleskopo leidžia pažvelgti kiaurai per kunkuliuojančius kosminių dujų ir dulkių debesis. Didelėje, nesumažintos skyros nuotraukoje galima įžiūrėti net naujai gimusias žvaigždes ir vietas, kur ateityje gali atsirasti planetų. Pagal infraraudonąjį karštų dujų švytėjimą rasta maždaug 2300 naujagimių žvaigždžių, kurias supa planetų kūrimosi diskai (proplidai), ir dar apie 200 žvaigždžių gemalų, kurios dar per jaunos, kad turėtų savo proplanetinius diskus. Ši 0,8 ir 1,4 laipsnių sutartinių spalvų nuotrauka apima apie 20 šviesmeč

2006 m. rugpjūčio 19 d.

Paaiškinimas: Nutolusios pusantro tūkstančio šviesmečių, viename iš labiausiai danguje atpažįstamų spingsulių - Šienpjovių (Oriono) žvaigždyne, - stūkso dvi priešingos kilmės dangaus puošmenos: švytintis Didysis Oriono ūkas ir tamsusis Arklio Galvos debesis. Abi jos matomos šiame įspūdingame vaizde, sudėliotame iš skaitmeninių nuotraukų duomenų, kurioms prireikė daugiau negu 20 valandų išlaikymo ir vandenilio atomų šviesos filtrų. Čia matyti sunkiai įsivaizduojamo dydžio ūkų dariniai, įsiterpę į dar didesnį, kelių šimtų šviesmečių skersmens, milžiną - Oriono molekulinį debesį. Didingas emisinis Oriono ūkas (žymimas M42) puikuojasi nuotraukos viršutiniame dešiniajame kampe. Prie pat jo, kairėje - melsvų atspindžio ūkų spiečius, kartais vadinamas Bėgančiu Žmogumi. Tamsusis debesis, vaizdingai pramintas Arklio Galva, - tai nedidelis juodas pavidalas, apsuptas rausvo ūko nuotraukos kairėje, apačioje. Ryškiausia žvaigždėje kiek toliau į kairę nuo jo - Alnitakas - Oriono zeta, rytinė iš Trijų Sesučių (Oriono juostos) žvaigždžių. Alnitako apačioje - Liepsnos ūkas, degantis šviesiais emisiniais debesų tumulais ir tamsiomis dulkių juostomis. Visą šį vaizdą Šienpjovių gilumoje vagoja blausiai švytinčios vandenilio dujų garbanos.

Paaiškinimas: Kartais įspūdingiausiu reginiu tampa pats dangus. Sausio 26 d. Perto miestelio (Australijoje) gyventojai susirinko pakrantėje grožėtis tolimomis ir artimomis šviesomis padabintu nakties skliautu. Netoliese sproginėjo fejerverkai Australijos dienos proga. O tolimoje jūroje audra spjaudėsi žaibais (vaizdo dešinėje). Tarp debesų uodegą tiesė išties retas šviesulys – Maknoto (McNaught) kometa. Puošnioji kometa buvo tokia šviesi, kad net išliko regima Žemės šviesų gausybėje. Maknoto kometa šiuo metu jau tolsta nuo Saulės ir blykšta, nors dar iki mėnesio pabaigos bus įžiūrima pro žiūronus pietiniame dangaus skliaute.